Pas t. Stanislovą Paberžėje (jis taip pat mokėsi mūsų gimnazijoje)






Atsisveikiname su gimnazija, su mokyklinėmis literatūros studijomis... Ir, įkvėpti Ortegos y Gasseto, kad ji mus moko, kaip gyventi ir numirti, nusprendėme paskutinę pamoką surengti išskirtinėje erdvėje – Tėvo Stanislovo Paberžėje ir Česlovo Milošo gimtinėje Šeteniuose.
Dabar Paberžėje istorinės bažnytėlės šventoriuje T. Stanislovo kapas, senoji klebonija remontuojama... Bet viskas čia pat – ir Jo pamokslų ištaros, grįžus iš sovietinio Gulago, ir kun. Antano Mackevičiaus, vieno 1863 metų sukilimo vadų, išvedusio iš Paberžės savo vyrus į sukilimą, pasiryžimas išlaisvinti savo tautą. Čia pat Šilingų, jo rėmėjų dvaras. Bažnytėlėje Vinco Svirskio kryžiai ir koplytstulpiai.
Šeteniai... Tokia meile ir ilgesiu aprašyti Č. Milošo romane ISOS SLĖNIS.
Leidžiamės žolynuose skendinčiu šlaitu Isos (Nevėžio) link... Štai jis, niekad nepalikęs poeto vizijų pasaulio... O štai poeto vaikystės namų lanka. Taip, taip, ta pati, kurią per literatūros pamoką matėme estetinėje erdvėje eilėraštyje LANKA, o dabar – tikrovėje... Neįtikėtina – atsiduriame tarp dviejų tikrovių. Štai taip susitinka literatūra su gyvenimu.
Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,
Skaisčiausiąją birželio saulės dieną.
Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,
Ten tarpo žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.
Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.
(Vertė Tomas Venclova)
Su giliomis patirtimis niekad neatsisveikinsim.
Isos slėnyje