Lapkričio 15 d. 7 c klasės vaikų ir tėvų bendruomenė, lydima auklėtojos Eglės Šiliūnienės, skyrė aplankyti generolo ir partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto paskutinę vadavietę – bunkerį Šimkaičių girioje (Jurbarko raj.). Septintokai susipažino su šiuo Lietuvos didvyriu, išgirdę gidės pasakojimą sužinojo apie jo veiklą, pasišventimą ginti Lietuvos laisvę, partizanų gyvenimo sąlygas. Drauge su tėveliais mokiniai tvarkė aplinką: grėbė lapus, valė suolus, nuplovė bunkerį dengiančią plokštę, sutvarkė aplinką šalia kryžiaus partizanams atminti. Pagerbdami partizano atminimą, septintokai uždegė žvakę, pasimeldė už visus žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Vėliau visa komanda šildėsi prie laužo, dalijosi maistu ir istorijomis.
Jonas Žemaitis-Vytautas 1949 m. vasario 16 d. Minaičiuose vykusiame vieninteliame vyriausių partizanų vadų ir jų atstovų suvažiavime pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Įdomu tai, kad pusė deklaraciją pasirašiusiųjų signatarų buvo mokytojai! J. Žemaitis – vienintelis karininkas. Jis buvo išrinktas visų partizanų prezidentu, o 2009 m. LR Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki savo mirties 1953 m. Jonas Žemaitis-Vytautas faktiškai vykdė Respublikos Prezidento pareigas.
Gidė Lina Lukošienė labai jautriai papasakojo apie partizanų vado paskutiniuosius metus, praleistus būtent Šimkaičių girios bunkeryje. KJG delegacija sužinojo, kaip partizanai slapstėsi, kokios buvo gyvenimo bunkeryje sąlygos (nuolatinė drėgmė, šaltis, deguonies trūkumas, erdvė tokia maža, kad naktį norint apsiversti ant kito šono reikia žadinti šalia miegančius bendražygius ir visiems verstis drauge...). Kiekvienas nebijantis tamsos ir drėgmės pats galėjo leistis į bunkerį ir nors šiek tiek patirti, įsivaizduoti gyvenimą jame.
Mokinius sujaudino išdavystės istorija, kai 1953 m. gegužės 30 d. į bunkerį buvo įmesta granata su migdomosiomis dujomis ir visi ten buvę pasipriešinimo kovos dalyviai buvo suimti gyvi. Tai įvyko prieš pat Sekmines, kurių Jonas Žemaitis taip laukė: kaime patikimo žmogaus buvo paprašęs iškepti baltos ir juodos duonos, kad ir bunkeryje būtų jaučiama Sekminių šventė. Deja, šventės išvakarėse jis jau buvo atiduotas į tardytojų rankas. Buvo jautru, kai gidė Lina pratęsė šią duonos istoriją, sakydama: „Ta duona taip ir liko nepaimta, bet ji nesugedo, nesupelijo, ji išliko, kad būtų galima ja dalintis“, ir visiems susirinkusiems padalijo skanios naminės duonos. „Kadangi dalyvių buvo daugiau, nei ji tikėjosi, duonos riekes turėjome dalintis, kiekvienas po dalelę, – atrodė, tarsi visi dalijamės Komunija", - įspūdžius pasakojo mokytoja E. Šiliūnienė.
Netrukus minėsime 71-ąsias partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto žūties metines (sušaudytas 1954 m. lapkričio 26 d. Butyrkų kalėjime Maskvoje). „Kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Bet aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“, – toks buvo paskutinis partizanų vado žodis okupantų teisme. Tikime, kad Jonas Žemaitis drauge su kitais kovotojais už laisvę ir tiesą mus užtaria bei laimina iš Amžinosios tėvynės danguje.